#whoisthearchitect – kampanija, grąžinanti architektūrai ir dizainui kūrėjų vardus

#whoisthearchitect – kampanija, grąžinanti architektūrai ir dizainui kūrėjų vardus

Architektūra dažnai matoma kaip pastatai, erdvės ar miestų siluetai, tačiau retai susimąstoma, kas stovi už šių formų. Tarptautinė kampanija #WHOISTHEARCHITECT / #KasArchitektas kviečia atsigręžti į kūrėjus – architektus, dizainerius ir kitus profesionalus, kurių darbas formuoja mūsų kasdienę aplinką. Ši iniciatyva siekia priminti paprastą, bet svarbų dalyką: kiekvienas pastatas, interjeras, dizaino objektas ar viešoji erdvė turi autorių, o jų įvardijimas yra ne tik profesinės pagarbos, bet ir kultūrinės brandos ženklas.

Kampanija #WHOISTHEARCHITECT gimė Monrealyje, bendradarbiaujant su architektų agentūra „Kollektif“, o vėliau išplito UNESCO Dizaino miestų tinkle. 2024 m. pabaigoje prie jos prisijungė ir Kaunas, tapęs šios iniciatyvos platforma Lietuvoje. Lietuviškąją kampanijos dalį įgyvendino kultūros žurnalas „Nemunas“ bendradarbiaudama su architektūros ir kultūros lauko profesionalais ir Kauno kolegijos specialistais. Projekto kuravimu ir įgyvendinimu rūpinosi Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto darbuotojai – projektų vadovas Gediminas Banaitis-Skrandis ir fotografė Svetlana Batura.

Lietuvoje kampanija buvo įgyvendinta pagal kanadiečių sukurtą standartą – kaip architektūros portretų ir interviu serija, pristatanti kūrėjus kartu su jų sukurtais objektais. Šis ciklas atskleidė platų architektūros ir dizaino lauką – nuo paveldą interpretuojančių projektų iki šiuolaikinio interjero ar daikto dizaino.

Kampanijoje pristatyti įvairių sričių architektai ir dizaineriai kartu su jų sukurtais objektais, atskleidžiančiais skirtingus šiuolaikinės Lietuvos architektūros ir dizaino kontekstus. Tarp jų – architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė ir Zapyškyje prisišvartavęs kultūros laivas-žemkasė „Nemuno7“, architektas Antanas Dominas ir restorano „NAHA Sushi & Asian Fusion“ pastatas Anykščiuose bei urbanistų komanda „Pupa“ [architektai Tadas Jonauskis, Justina Muliuolytė, Ignas Račkauskas, Lukas Kulikauskas, Augustinas Makrickas], kūrusi Panevėžio kūrybiškumo centrą „Pragiedruliai“.

Publikacijose taip pat pristatytas istorinis Pilininko namas Vilniuje, projektuotas architektų Kęstučio Bakanausko ir Sidonos Šašlauskaitės [kartu su bendrovės „Processoffice“ interjero architektais], architektės Vaivos Mažonės interjeras „Boheme House“ Kaune, studijos „Plazma“ architektės Skirmantės Kubiliūtės-Deniušienės [kartu su Evelina Talandzevičiene, Ryčiu Mikulioniu, Martynu Luku, Vilte Tamule] projektas „Radijo namai“ Vilniuje ir studijos „Toota“ architekčių Justės Žibūdienės bei Dominykos Rudokės sukurtas optikos „Glasses On“ interjeras Kaune.

Greta jų atsirado ir regionuose kuriamos visuomeninės erdvės – Palangos jaunimo ir savanorystės centras, kurio autoriai Simonas Norkus, Ignas Lesauskas ir Donatas Laucius [studija „nytt“ ir UAB „2L Architects“], bei architektų Vaido Tamošiūno ir Edvino Stašio [„NEBRAU“, kartu su studijos „MASPRO“ architektėmis Lukne Barčaite, Gabriele Šliurpaite, Rūta Piečyte-Kinkevičiene, Ieva Žvirble] projektuotas VDU Ugnės Karvelis gimnazijos priestatas Akademijoje.

Kūrėjų sąrašą papildo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero architektai Marius Mateika, Audronė Pakalniškytė ir Indrė Ankudavičienė kartu su menininku Mantu Petravičiumi, nesenai visuomenei atsivėrusio kino teatro „Daina“ interjero architektai Justina Giedraitė ir Rimantas Giedraitis,  o ciklą papildė baldų dizaineris Aurimas Lažinskas [Muista] ir jo sukurta kėdė „Jojiko“, primenanti, kad mūsų aplinka prasideda ne tik nuo pastatų, bet ir nuo žmogų kasdien supančių objektų.

Lietuvoje įgyvendinta kampanija išsiskyrė ir tuo, kad sąmoningai nukreipė dėmesį ne tik į Vilniaus  projektus ar plačiai žinomus objektus, bet ir į toliau nuo sostinės kuriamą kokybišką architektūrą. Publikacijose atsirado Anykščiai, Panevėžys, Zapyškis, Akademija, Palanga – miestai ir miesteliai, kuriuose kokybiška architektūra tampa ypatingai svarbia vietos tapatybės ir bendruomenės gyvenimo dalimi. Taip buvo siekiama parodyti, kad profesionalus architektų darbas ir jų autorystė yra reikšmingi ne tik dideliuose kultūros ar verslo projektuose, bet ir mažesnėse vietovėse, kur architektūra tiesiogiai veikia kasdienę žmonių aplinką.

#WHOISTHEARCHITECT yra ne tik informacinė kampanija. Tai ir kvietimas pažinti žmones, kuriančius mūsų aplinką, ir pripažinti jų darbą kaip svarbią kultūros dalį. Nes kiekviena erdvė – nuo teatro salės iki mažos kavinės interjero – yra gyvas pasakojimas apie kūrėjus, jų vertybes ir laiką, kuriame gyvename. Ir tik įvardiję autorius galime iki galo suprasti architektūrą – ne tik kaip formą, bet ir kaip žmogaus kūrybos rezultatą.

***

#KasArchitektas?
Su Martinu Houle’u kalbėjosi Gediminas Banaitis
https://www.nemunas.press/straipsniai/kasarchitektas/

***

OBJEKTAS – kultūros laivas-žemkasė „Nemuno7“
ARCHITEKTĖ – Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt)
PROJEKTO IDĖJOS AUTORIUS – Gediminas Banaitis-Skrandis
LAIVO APŽELDINIMO KONCEPCIJOS AUTORĖ – Ūla Marija Bujauskaitė
LAIVO APŽELDINIMO DIZAINERĖ – Rasa Povilionienė
NUOLATINĖS EKSPOZICIJOS KURATORĖ – Emilija Šneiderytė
ŠVIESŲ DIZAINERIS – Linas Kutavičius
UŽSAKOVAS – „Kaunas2022“ bei Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Zapyškis, Nemuno pakrantė

„Nemuno7“ – tai buvusi žemkasė upės vagai gilinti, statyta 1965 m. anuometinėje Čekoslovakijoje, atidirbusi daugiau nei pusšimtį metų ir jau kurį laiką nebenaudojama pagal paskirtį dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos. 2022 m. rekonstruota ir transformuota į kultūros centrą bei parką ant vandens, prisišvartavo Zapyškyje, kairiajame Nemuno krante.

Vargu ar pasaulyje rastume kitą panašų objektą ant vandens, išsiskiriantį naujovišku pritaikymu, originalia architektūrine idėja, inovatyvia erdvių koncepcija, apgalvotais ir vientisais sprendimais. Pabrėždama upių technikos paveldo ir medžiagų grožį architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė praturtino žemkasę natūraliomis ir funkcionaliomis detalėmis, dėl jų objektas tapo estetiškai nepriekaištingas ir subtilus iki mažiausių smulkmenų.

„Kai architektas imasi antrinio panaudojimo ar siekia tvarumo, dažnai tenka atsisakyti dalies savo ego – tai reikalauja nuolatinio kompromiso tarp kūrybiškumo ir atsakingumo. Stengiantis kuo daugiau pernaudoti, sudėtinga kurti inovacijas, tačiau būtent tokie ribojimai kartais išlaisvina netikėtas kūrybines galias“, – teigia objekto architektė.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Svetlanos Baturos nuotrauka
Daugiau informacijos: www.nemuno7.lt  www.hito.lt

DERMĖS TARP ŽMOGAUS IR ERDVĖS PAIEŠKOS ARCHITEKTŪROJE
Su Sigita Kundrotaite-Savicke kalbėjosi Gediminas Banaitis Skrandis
https://www.nemunas.press/e-publikacija/dermes-tarp-zmogaus-ir-erdves-paieskos-architekturoje/

***

OBJEKTAS – kavinė „NAHA Sushi & Asian Fusion“
ARCHITEKTAS – Antanas Dominas | „DNA Studio“
INTERJERO DIZAINERĖ – Monika Mickutė
KONSTRUKTORĖ – Audronė Dominaitė
UŽSAKOVAS – A. Šimkaus firma, IĮ
VIETA – A. Baranausko aikštė, Anykščiai

Anykščių senamiestyje įsikūrusi kavinė – subtilus ir kontekstualus pavyzdys, kaip galima derinti tradicinės architektūros palikimą su šiuolaikiniais poreikiais ir naujomis architektūrinėmis idėjomis. Pastatas moderniai interpretuoja istorinio užstatymo principus. Raudonų plytų fasadas įsilieja į aplinkos ritmą, atliepdamas neogotikinę Šv. Mato bažnyčią ir senamiesčio estetiką. Švelniai įsiūlyti sprendimai – konsolės, plytų rašto plokštės ir dideli langai – užtikrina šviesos ir erdvės gausą bei funkcio­nalumą. Sklypo mažumas verčia ieškoti racionalių sprendimų, o vieta, medžiagų ir formų pasirinkimas sukuria jaukų ir modernų pastatą – juo išreiškiama pagarba praeičiai, žvilgsnis į ateitį ir kvietimas užeiti.

„Stebėtojo reakcija priklauso nuo architektūros ir konteksto santykio. Ji gali būti kritiškesnė, jei objektas jį supančioje aplinkoje atrodo svetimkūnis ir – atvirkščiai – pozityvesnė, jei naujas statinys konkrečiame kontekste randa savo vietą. Su aplinka derantys sprendimai stebėtojui kelia mažiau klausimų ir atrodo suprantamesni, nes atrodo natūraliau“, – teigia pastato autorius.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos apie projektą:
https://www.dnastudio.lt/anyksciai

METODAS – NE TIK IŠSAUGOTI, BET IR IŠRYŠKINTI AUTENTIŠKUMĄ
Su Antanu Dominu kalbėjosi Gediminas Banaitis-Skrandis
https://www.nemunas.press/e-publikacija/metodas-ne-tik-issaugoti-bet-ir-isryskinti-autentiskuma/

***

OBJEKTAS – kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“
ARCHITEKTAI – Tadas Jonauskis, Ignas Račkauskas, Lukas Kulikauskas, Augustas Makrickas, Justina Muliuolytė | tarptautinė urbanistų komanda „Pupa“
APŽELDINIMO DIZAINERIAI – Linas Usas, Ramunė Baniulienė
PAVELDOSAUGOS SPECIALISTĖ – Marija Nemunienė
INTERJERO DIZAINERIAI – MB „Hus Studio“
PROJEKTAVIMO VALDYMAS – UAB „Mutuus“
UŽSAKOVAS – Panevėžio miesto savivaldybė
VIETA – Ukmergės g. 59A, Panevėžys

Kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“, įsikūręs Panevėžyje, Skaistakalnio parke, sulaukė išskirtinai teigiamo architektų bendruomenės įvertinimo – Lietuvos architektų sąjungos ir architekto Algimanto Zavišos fondo rengiamame tradiciniame konkurse jis pripažintas geriausiu 2024 metų rekreacinės architektūros kūriniu. Tarpukariu buvusioje poeto Juozo Čerkeso-Besparnio dvarelio tipo sodyboje įrengtas menininkų dirbtuvių ir renginių erdvių kompleksas. Tadas Jonauskis ir urbanistų komanda „Pupa“, saugodami istorines detales, atkūrė raudonų plytų pastatą, kurį subtiliai papildė lenktos formos šiuolaikiniu priestatu, darniai įsiliejančiu į jautrų parko kraštovaizdį. Projektas ne tik sėkmingai derina autentiką ir modernumą, jis kuria harmoningus, saugius vietos gyventojų ir aplinkos santykius.

„Beveik kiekviename projekte mes įvairiais etapais įtraukiame bendruomenę. Tai mums leidžia artimiau ir išsamiau susipažinti su vietos problemomis, gyventojų ir pastato naudotojų lūkesčiais. Vien šis procesas tikrai neužtikrina kokybiško rezultato, tačiau be tokio etapo pasiūlyti svarbius sprendinius yra ypač sunku,“ – teigia objekto architektas.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos apie „Pragiedrulius“:
https://pu-pa.eu/projects/istorine-sodyba-menu-centras

***

OBJEKTAS – Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos priestatas
ARCHITEKTAI – Vaidas Tamošiūnas, Edvinas Stašys | NEBRAU; Luknė Barčaitė, Gabrielė Šliurpaitė, Rūta Piečytė-Kinkevičienė, Ieva Žvirblė | MASPRO
UŽSAKOVAS – Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Mokyklos g. 5, Akademija, Kauno r. sav.

Mokymosi aplinka – tai ne tik sienos, bet ir erdvė, formuojanti ugdymo kultūrą, santykius bei ateities kartų pasaulėžiūrą. Šiuolaikinės mokyklos architektūra jau seniai peržengė tradicinių klasių ribas – naujausios švietimo tendencijos akcentuoja, kad architektūra turi skatinti kūrybiškumą, bendradarbiavimą, kritinį mąstymą ir gerovę. Ugdymo įstaigos ir viešosios erdvės vis dažniau projektuojamos remiantis lankstumo, įtraukumo ir tvarumo principais, atliepiant sparčiai kintančios visuomenės poreikius. Klasės nebėra uždaros, griežtai apibrėžtos erdvės – jas keičia daugiafunkcės, lengvai transformuojamos aplinkos, lauke esančios klasės, kuriose galima mokytis ne tik sėdint prie stalų, bet ir eksperimentuojant, diskutuojant ar dirbant komandoje.

Informacinės kampanijos #KasArchitektas metu žvelgiame į Kauno rajone esančios VDU Ugnės Karvelis gimnazijos atnaujinimą, kuriam vadovavo architektas V. Tamošiūnas.

„Naujos erdvės suteikia mokiniams ir visai bendruomenei naujų galimybių. Mes, architektai, kuriame scenarijus, kaip jos turėtų būti naudojamos, ką jose galima veikti, atrasti. Projektuodamas visada stengiuosi įsijausti į pastato ar aplinkos naudotojo perspektyvą – ką jis matys, kokias emocijas jam sukels erdvė, jos aplinka, forma, spalva.

Architektūra gali tapti ne tik fonu, bet ir aktyvia mokymosi proceso dalyve, kai edukavimas peržengia tradicines ribas. Tačiau svarbų vaidmenį čia atlieka mokytojas – juk jis priima architektūros suteikiamas galimybes ir stengiasi jas kūrybiškai panaudoti ugdymo procese“, – teigia architektas.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos – https://www.nebrau.com

***

OBJEKTAS – viešbutis ir restoranas „Boheme House“
ARCHITEKTĖ – Vaiva Mažonė | thearchitect.lt
INTERJERO DIZAINERĖ – Vaiva Mažonė
UŽSAKOVAS – UAB „Mazon Holding“
VIETA – Muitinės g. 9, Kaunas

Informacinė kampanija #KasDizainerė (-is) ir #KasArchitektė (-as) kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į architektų ir dizainerių žinomumą bei vertę. Klausimas, kas sukūrė vieną ar kitą pastatą, interjerą ar daiktą, skatina apmąstyti ir tai, kaip suprantame kūrybinių profesijų ribas. Kur baigiasi architektūra ir prasideda dizainas? O gal šiuolaikiniuose urbanistiniuose kūriniuose ši perskyra seniai išnyko? Tai ypač aktualu kalbant apie vietas, kuriose ne tik gyvenama ar ilsimasi, bet ir patiriama. „Boheme House“ – vienas ryškiausių lietuviškų pavyzdžių, kuomet dizainas tampa architektūros tąsa, o ši – fonu emocijai, atmosferai ir pasakojimui. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar tai – interjero dizainas su architektūriniais elementais, ar architektūra, prabilusi dizaino kalba. Šiame kūrybiniame projekte kiekvienas sprendimas prisideda prie vientisos erdvinės patirties, perteikia idėją, pasakoja istorijas ir kuria ryšį tarp žmogaus ir pastato. Apie abiejų profesijų skirtį bei sąveiką mintimis dalinasi šio viešbučio architektė ir įkūrėja Vaiva Mažonė:

„Aplinkybės susiklostė taip, kad „Boheme House“ pradėjau kurti ne tik erdvėse, bet ir lėkštėse. Baiminausi, kad tai mane atitrauks nuo tiesioginio architektūrinio darbo, tačiau pradedu matyti, jog nauja patirtis dar labiau išlaisvina kūrybinį mąstymą. Todėl į gyvenimą ir interesų lauką įsileidžiu viską – architektūrą, gastronomiją, technologijas, marketingą, muziką, etnologiją“, – teigia objekto architektė Vaiva.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos – https://thearchitect.lt/portfolio/boheme-house/

***

OBJEKTAS – optikos „Glasses On“ interjeras
INTERJERO DIZAINERĖS – Justė Žibūdienė, Dominyka Rudokė | Studija „Toota“
UŽSAKOVAS – Optikos studija „Glasses On“
VIETA – Laisvės al. 30, Kaunas

Šiandien interjero dizainas viešoje aplinkoje – daugiau nei estetika. Tai bendros patirties formavimas tarp dizainerio, užsakovo ir vartotojo. Studijos „Toota“ dizainerės Justė Žibūdienė ir Dominyka Rudokė ieškodamos rakto optikos „Glasses On“ interjerui pasirinko drąsų kelią – sukurti ne parduotuvę, o scenografiją, vizualinę patirtį, kuri kviečia užeiti, atrasti, grožėtis. Ši erdvė konstruota tarsi meno galerija akiniams – su ekspozicijai būdinga nuotaika ir vidinių perspektyvų dramaturgija. Stambūs betoniniai tūriai, veidrodžių atspindžiai, kabančių luitų iliuzijos, tekstūrų ir medžiagų kontrastai kuria netikėtą, bet sąmoningai valdomą įspūdį.

Eksperimentuojant su išraiškingomis medžiagomis – betonu, variu, epoksidu, plaušu – kiekvienas paviršius tampa emocinio pasakojimo dalimi. Šalti betono atspalviai dera su ryškiais kaitinto vario akcentais, o stambūs, grubūs objektai kontrastuoja su subtiliais metalo lakštais. Ši erdvė kuria emocijas ir atskleidžia, kad dizainas nėra vien formos klausimas. Tai procesas, kuriame susilieja kūryba, intuicija, medžiagų pažinimas, užsakovo pasitikėjimas ir naujų potyrių paieškos.

„Procese buvo daug eksperimentų – ne tik mums, bet visai komandai. Dažnai tai būna sprendimai, kurių iki tol niekas nėra išmėginęs – bent jau tokio dydžio, formos ar konteksto. Tokie bandymai kelia ir jaudulį, ir įtampą, bet kartu – nepakartojamas emocijas. Visa tai primena kiaušinio dažymą su svogūnų lukštais per Velykas – niekada nežinai, kokios spalvos ir raštai slypi, kol jo neišvynioji. Esame iš tų kūrėjų, kurios sąmoningai vengia trumpalaikių tendencijų ir nenori pasiduoti laikinumo bangai, dažnai užgožiančiai tikrąją projekto vertę, kontekstą ar aplinkos ypatumus. Šį kartą turėjome prabangą – pakankamai laiko idėjoms subręsti. Dėl to visi sprendimai, kiekviena medžiaga buvo apgalvota, išjausta ir išbandyta per eksperimentus. Tikime, kad natūralios, ilgaamžės priemonės sukuria tvirčiausią rezultatą – svarbiausia jas tinkamai atrinkti ir suderinti“, – sako dizainerė Justė.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos – www.toota.lt

***

OBJEKTAS – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras
ARCHITEKTAI – Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Audronė Pakalniškytė
DEKORATORIUS – Mantas Petravičius
UŽSAKOVAS – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras
VIETA – Danės g. 19, Klaipėda

Kiekviena erdvė yra gyvas pasakojimas – apie kūrėjus, jų sprendimus, vertybes ir patirtį. Architektūros kūrinys – daugiau nei tik autoriaus darbas: jis prigyja bendruomenėje, tampa jos dalimi, patirties ir atminties vieta. Todėl pažinti kūrėją reiškia suprasti jo idėjų ir kūrinio svarbą mūsų aplinkai, gyvenimui ir emocijoms.

Kampanijos #KasArchitektas tikslas – stiprinti architektų ir dizainerių kūrybos vertę visuomenėje, parodyti, kad už kiekvieno pastato, skvero ar dizaino objekto slypi konkretūs veidai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero, kuris neseniai pelnė prestižinio dizaino konkurso „Aʼ Design Award & Competition“ nugalėtojo vardą, kūrėjai – architektai Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Audronė Pakalniškytė ir dekoratorius Mantas Petravičius – vieningai pripažįsta, kad tokios erdvės kaip teatras gimsta ne iš vieno autoriaus braižo, o susiliejus įvairioms patirtims.

„Pristatant kūrinius autoriai įvardijami, tik ne visi ir ne visada. Aš esu minimas kur kas dažniau nei mano kolegos Audronė, Indrė ar Mantas, – pastebi studijos „MAMA architects“ vadovas Marius. – Nors dar klausimas, kas iš mūsų išliejo daugiau prakaito. Ir tai ne tik nesąžininga ar neetiška – tiesiog neįdomu. Jei tiems patiems žmonėms uždavinėji tuos pačius klausimus, atsakymai kartojasi. Mes visi labai skirtingi, ir šis teatras yra būtent tų unikalių požiūrių sąveikos rezultatas.“

Architektė ir bendraautorė Audronė papildo: „Statybų orkestre grojo šimtai žmonių, ir kiekvienas jų atidavė geriausia, ką galėjo – ar tai būtų lenktų turėklų glaistymas, medžiagų skaičiavimas, akustinių plokštumų suvedimas, ar dirigavimas. Kiekvienas prisidėjome savaip. Nors procesas nelengvas, dalyvauti jame buvo nepaprastai džiugu.“

„Labai tikiuosi, kad ir po 50 metų mūsų sukurtas interjeras vis dar džiugins lankytojų akis, jame naudotos medžiagos gražiai senės, o mano suaugusi dukra galės didžiuotis, kad atidaviau širdį šio interjero sukūrimui“, – sako architektė Indrė.

Svetlanos Baturos nuotrauka
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos – www.mamaarchitects.com

***

OBJEKTAS – administracinis pastatas „Radijo namai“
ARCHITEKTAI – Skirmantė Kubiliūtė‑Deniušienė, Evelina Talandzevičienė, Rytis Mikulionis, Martynas Lukas, Viltė Tamulė | Architektūros studija „Plazma“
UŽSAKOVAS – UAB „M-1“
VIETA – A. Smetonos g. 7, Vilnius

Sovietų okupacija Lietuvos žmonėms ir aplinkai paliko daug žaizdų – ne tik emocinių, bet ir fizinių, įkūnytų aplinkoje ir architektūroje. Kyla noras jas pridengti, pašalinti ir pamiršti. Tačiau yra ir kitas kelias – apvalyti, sukurti kitą prasmę ir suteikti naują skambesį.

Studijos „Plazma“ architektė Skirmantė Kubiliūtė‑Deniušienė, kūrusi „Radijo namų“ interjerą, renkasi antrąjį kelią. Pritaikydama pokario pastatą naujoms reikmėms, ji nesistengė ištrinti praeities, bet švelniai ją integravo į šiuolaikinį kontekstą. Išlikę autentiški elementai – mozaikinis betonas, gipso lipdiniai, natūrali mediena – parodo, kaip skaudi praeitis gali rasti vietą nūdienos erdvėje. Istorinės statinio detalės naudojamos kaip naujo, lengvo, šiuolaikiško architektūrinio sluoksnio pagrindas. „Radijo namų“ interjero kūrėja nesiekia dominuoti – ji nori išgirsti, išjausti, suprasti erdvę, subtiliai priderinti ją prie dabartinio miesto ritmo.

„Manau, kad visų laikotarpių architektūrą verta priimti ir pripažinti – nereikėtų neigti istorijos, nes tai silpnina kolektyvinę atmintį ir gali lemti tų pačių klaidų kartojimą. Tikiu, jog urbanistiniame peizaže turi atsispindėti visa miesto raida ir gyvavimo ciklas, nenutylint ir neištrinant skaudžių istorinių laikotarpių“, – teigia objekto architektė Skirmantė.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Svetlanos Baturos nuotrauka
Daugiau informacijos – www.plazma.lt

***

OBJEKTAS – Pilininko namas
ARCHITEKTAI – UAB „Aplan“, projekto vadovas architektas Kęstutis Bakanauskas, architektė Sidona Šašlauskaitė
INTERJERO ARCHITEKTAI – UAB „Processoffice“, Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Justina Stefanovič, Dovilė Van Haeperen, Adelė Dovydavičiūtė, Dorotėja Žiugždaitė
KITI KŪRYBINIAI SPECIALISTAI – architektas, paveldosaugininkas Edmundas Purlys, architektės Saulutė Domanskienė, Rasa Saltonaitė
UŽSAKOVAS – Lietuvos nacionalinis muziejus
VIETA – Arsenalo g. 1, Vilnius

Paveldas nėra tik praeities liudijimas. Jis stiprina vietokūrą, iš jo mokomės tvarių sprendimų, todėl tai – lyg tiltas į ateitį. Informacinė kampanija #KasArchitektas pristato Pilininko namo atvejį – vieną ryškiausių pastarojo meto kultūrinio paveldo pritaikymo pavyzdžių. Čia, kur prieš keletą metų dar tvyrojo užmarštis ir apleistumas, šiandien lankytojai randa modernų muziejų, kuriame susipina istorinė Vilniaus tapatybė ir šiuolaikinė architektūra.

„Pilininko namo projektas parodė, kad senosios architektūros atgaivinimas gali būti ne mažiau kūrybiškas nei naujų idėjų realizacija. Atvertos istorinės erdvės suteikia unikalią patirtį, kurios negali pasiūlyti naujas pastatas“, – sako projektą įgyvendinęs architektas Kęstutis Bakanauskas.

Kūrybiškas požiūris tampa atsaku į diskusijas apie architektūrą ir paveldą, kuriose kaskart iškyla klausimai: kiek galima keisti autentišką struktūrą? Kur baigiasi saugojimas ir prasideda interpretacija? Koks paveldas yra vertingas šiandienai, o koks – ateičiai?

„Pilininko namas – puikus įrodymas, kad paveldas ne kliūtis, o galimybė. Autentiški elementai sujungti su moderniomis technologijomis, tvariais sprendimais, objektas tapo prieinamas visiems lankytojams. Tai rodo, kad senas pastatas gali tapti šiuolaikišku muziejumi, neprarasdamas savo dvasios“, – teigia bendraautorė architektė Sidona Šašlauskaitė.

Tokie projektai liudija, kad paveldas ir naujoji architektūra nėra priešinami, jie papildo vienas kitą – tvarūs sprendimai, modernizavimas ir pagarba istorijai leidžia kurti ne tik erdves, bet ir prasmes – jungtis tarp kartų, tarp kultūrų, tarp praeities ir dabarties.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Svetlanos Baturos nuotrauka
Daugiau informacijos – https://aplan.lt/projektai/pilininko-namas/

***

OBJEKTAS – Palangos jaunimo ir savanorystės centras
ARCHITEKTAI – Simonas Norkus, Ignas Lesauskas (architektūros studija „nytt“), UAB „2L Architects“
PROJEKTO VADOVAS – Donatas Laucius
UŽSAKOVAS – Palangos miesto savivaldybė
VIETA – Vytauto g. 110, Palanga

Jaunimo santykis su architektūra – tai požiūris į save ir savo miestą. Jiems svarbu turėti vietą, kur galėtų būti savimi, jaustis suprasti ir laukiami. Architektų Simono Norkaus, Igno Lesausko ir Donato Lauciaus suprojektuotas Palangos jaunimo ir savanorystės centras šį poreikį atliepė įtraukiančia architektūra, kviečiančia drauge leisti laiką.

Pastatas Vytauto ir Jūratės gatvių sankirtoje atsiveria į didžiausią pėsčiųjų judėjimo arteriją sklypo šiaurinėje pusėje. Svarbiausias jo akcentas – įgilintas amfiteatras, pritaikytas nedideliems kultūriniams renginiams šiltuoju sezonu. Tai nauja miesto scena, kurioje jaunoji palangiškių karta susitinka, kuria ir dalijasi savo energija. Permatomi fasadai, atviros zonos ir laisvai modifikuojamos struktūros leidžia erdvei keistis kartu su jaunimo bendruomene. Šis centras skirtas ir siekiantiems pasirodyti, ir ieškantiems ramybės, bet norintiems jaustis miesto dalimi.

„Mūsų architektūrinė ir urbanistinė idėja remiasi būtent šiuo principu – būti atviriems, įsitraukti, stebėti ir būti stebimiems. Norėjome erdvių, kurios ne tik atitinka funkcijas, bet ir įkvepia, suteikia saugumo, leidžia jaustis matomiems“, – sako architektas Simonas Norkus.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Donato Bielkausko nuotrauka
Daugiau informacijos – www.nytt.lt

***

OBJEKTAS – kino teatro „Daina“ interjeras
INTERJERO ARCHITEKTAI – Justina Giedraitė, Rimantas Giedraitis (UAB „Giedraitis & architektai“)
PAVELDOSAUGOS ARCHITEKTĖ – Loreta Janušaitienė
UŽSAKOVAS – UAB „Mūsų daina“
VIETA – Savanorių pr. 74, Kaunas

Atgimstantis Kauno kino teatras „Daina“ – ne tik išskirtinis modernistinės architektūros liudininkas, bet ir ryškus įrodymas, jog pagarba praeičiai gali būti aktuali šiuolaikinėje kūryboje. Architekto Stasio Kudoko 1936 m. suprojektuotas pastatas, per devynias dešimtis metų patyręs ne vieną transformaciją, tačiau nepraradęs savo paskirties, vėl tampa miesto kultūros židiniu.

Pasak architektų Justinos ir Rimanto Giedraičių, atnaujinant „Dainą“ buvo svarbu nepamiršti, kad šio objekto vertė – ne tik jo forma ar funkcija, bet ir giluminė tautinė bei kultūrinė žinutė. „Kaip ir daugelis Kauno modernizmo statinių, „Dainos“ kino teatras primena šių dienų kūrėjams galimybę, o galbūt net būtinybę neatitrūkti nuo šaknų“, – teigia jie.

Istorinis kino teatras „Daina“ atskleidžia ne tik modernizmo estetiką, bet ir to meto technologijų dermę – pastato akustikos ir apšvietimo sprendimai buvo specialiai pritaikyti garsiniam kinui. Šiandien praeities inžinerinių naujovių ir šiuolaikinių funkcinių poreikių sąveika vėl atranda ryšį – erdvė, atliepianti dabarties reikalavimus, išsaugojo savo identitetą.

Šis interjeras yra lyg architektūrinė pamoka kūrėjams, priminimas, kad erdvės gali būti daugiasluoksnės, projektuojamos ne tik dėl funkcijos ar stiliaus – jos leidžia kurti praeities ir dabarties jungtį. „Dainos“ architektai kviečia apmąstyti autentiškumą, detales ir kontekstą, kuriuos galima suderinti taip, kad architektūra liktų ištikima savo istorijai, bet kartu kalbėtų apie naujus poreikius ir šiuolaikišką estetiką.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Svetlanos Baturos nuotrauka
Daugiau informacijos – www.g-architektai.lt

***

OBJEKTAS – „Jojiko“ kėdė
DIZAINERIS – Aurimas Lažinskas | „Muista“
VIETA – Kaunas

Aurimas Lažinskas, buvęs knygų dizaineris, dabar kuria interjero objektus ir yra prekių ženklo „Muista“ autorius. Supratęs žalingą ilgo sėdėjimo poveikį, menininkas sukūrė kėdę, draugišką ne tik mėgstantiems muistytis ir maivytis, bet ir norintiems rūpintis savo sveikata.

„Jojiko“ supamoji kėdė – sveika įprastų darbo kėdžių alternatyva, leidžianti pasirinkti sėdėseną. Galima tarsi balne suptis pirmyn atgal arba linguoti į šonus kaip ant suoliuko. Kitaip sakant, ilgai sėdint skatina sveikatai naudingus, natūralius judesius. Unikalus ir funkcionalus baldas aktyvuoja skirtingas raumenų grupes, mažina įtampą ir gerina laikyseną.

Nuo 2018 m. kuriančio dizainerio A. Lažinsko studijoje galima rasti tiek didesnių, tiek mažesnių ne masinės gamybos dizaino objektų, kuriuose puikiai dera estetika ir funkcionalumas.

„Kiekviename žingsnyje bandau apgalvoti viską – ir vartotojo patyrimą, ir medžiagų, gamybos niuansus. Bet kartais per daug užsigalvoju ir nuklystu, pradedu išradinėti dviratį, judu vingiais, o ne tiesia ir aiškia linija. Prireikia laiko suvokti, kuris proceso veiksmas reikalingas galutiniam tikslui, o kuris – ne. Būtų idealu dirbti fail fast principu (liet. „greitai susimauti“), bet tam reikia patirties, išmokti laiku pastebėti klaidas, suvokti nepasiteisinantį sprendimą ir tuoj pat testuoti kitokį. Tai dėmesį itin užvaldantis procesas – atradimų ir trumpų nusivylimų grandinė, kurios galo nematai, kol nepasieki tikslo.“

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Svetlanos Baturos nuotrauka
Daugiau informacijos: https://muista.eu/