Vyriškas paltas tarpukaris (siuvėjas)

Vyriškas paltas, apie XX a. 3–4 deš.
Drobės fabrikas

1920 m. Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, grupė Amerikos lietuvių su Antanu Dičmonu (pagrindinis įkūrėjas) priešakyje įsteigė akcinę bendrovę Drobė. Iš pradžių ši įmonė gamino autus (audeklo gabalus kojoms apvynioti, naudotus vietoj kojinių), kurie buvo skirti lietuvių kareiviams. Savininkai visoje Lietuvoje supirkinėjo kokybišką vilną ir, kad ši būtų tinkamos kokybės, net organizavo avių priežiūros bei kirpimo kursus. Teigiama, kad karšimo ir verpimo skyriai veikdavo kiaurą parą, o darbininkai dirbdavo pamainomis. Drobės fabrikas intensyviai plėtėsi ir gamino vis įvairesnę produkciją, kuri buvo pigesnė už įvežtinę, kokybiška, todėl perkama.
Tamsiai mėlynas vyriškas vilnonis paltas ypač sunkus, klasikinio kirpimo. Retenybė – ant pamušalo išlikusi fabriko Drobė etiketė. Drabužį išsaugojo vienas kaunietis ir atidavė buvusiam Drobės mechanikui. Paltas iki šiol išvaizdus.

Eksponatas priklauso Drabužių muziejui

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Men’s coat, circa 1920s–30s
The Drobė factory

In 1920, a group of American Lithuanians led by Antanas Dičmonas (the main founder) established the Drobė joint-stock company in the Lower Šančiai area of Kaunas. Initially, this company produced footwraps (pieces of cloth that are wrapped around the feet and worn instead of socks), which were meant for Lithuanian soldiers. The owners would purchase high-quality wool throughout Lithuania and, in order to ensure suitable quality, even organized sheep care and shearing courses. It is said that the carding and spinning divisions operated 24 hours a day, with employees working in shifts. The Drobė factory expanded rapidly and began producing ever more varied products, which, cheaper than imports and of high quality, were in demand.
The dark blue men’s wool coat is particularly heavy and cut in a classic style. One rare characteristic is the intact Drobė factory label on the lining. Preserved by a Kaunas resident, the garment was later given to a former Drobė mechanic. The coat remains attractive to this day.

The exhibit belongs to the Clothing Museum

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator